..

vos tik atsidūrus ant dangoražio stogo mergina pasijuto geriau. nežinia kodėl, bet ši vieta jai priminė vaikystę, kadangi visuomet eidavo čionais su šeima. vos tik užlipus ant stogo, mergina giliai įkvėpė ir iškvėpė. jai patiko čia būti, juolab tamsiu paros metu. pamačius kažkokį žmogų mergina neįsižiūri į jį, nes visas jos demėsys sutelktas į gražų, tiksliau tobulą, vaizdą nuo stogo. mergina tiesiog žiūrėjo į priekį, į visus tuos mirgančius pastatus, o tuomet padėjo kelis žingsnelius į priekį ir vėl sustojo apsidairydama, ar nėra daugiau žmonių, tik tas kurį matė prieš tai. mergina supratus kad čia nieko nėra pradėjo eiti link to vaikino, o tuomet visai netoli stovėdama jam iš nugaros, mergina suprato kad tai tas pats Šratinukas, ir išsišiepė iki ausų. visgi labai seniai matė šitą žmogų, bet tikrai jo nesitikėjo sutikt čia. kadangi ji nelabai sutarė su juo, todėl nežino kaip jį užkalbint, nes vis gi nesedės tikrai su juo vienoj "patalpoj" ir nesipyks. Dobrevai tai nebūdinga, jei jau kažką pažįsta, tai turi užkalbint, kad ir kokie santykiai bebūtų. mergina priėjo prie Juliano ir tuomet atsirėmus į turėklus nužiūrėjo jį nuo galvos iki kojų, bei pažvelgė į jo suktinę ir pavartaliojo akis. - sveikas, - nieko įdomiau nesugalvojus tepasakė ir nusišypsojo iki ausų teip biškį velniškai.